Seime vykęs „elfų" susitikimas: kas sprendžia, kas „gerietis", o kas – informacinis priešas?

2026 m. balandžio 17 d. Seime vykusiame „Elfų" susitikime buvo kalbama ne tik apie Rusijos dezinformaciją. Diskusijoje nuskambėjo siūlymai remti visuomeninius informacinio karo „kovotojus", kurti „geriečių sąrašus", kriminalizuoti dezinformaciją ir plėsti galimybes blokuoti turinį. Tačiau kas nustato, kas yra „gerietis", o kas – priešas? Ir kokie saugikliai apsaugo žmogų nuo klaidingo paženklinimo?

2026 m. balandžio 17 d. 11 val. Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos Tarybos salėje įvyko Seimo narės Daivos Ulbinaitės organizuotas „Elfų" susitikimas: priešnuodžių dezinformacijai paieška". Oficialiai skelbta, kad jame dalyvavo dezinformacijos tyrėjai, žurnalistai, reguliuotojai, kariuomenės strateginės komunikacijos atstovai, pilietinių iniciatyvų nariai, Dominykas Kubilius, Ričardas Savukynas, Nerijus Maliukevičius, Aistis Zabarauskas, Laurynas Kasčiūnas ir kiti.

Pats susitikimo faktas ar kova su realia užsienio propaganda savaime nekelia klausimų. Klausimų kyla klausantis visos daugiau nei dviejų valandų diskusijos ir stebint, kaip joje vartojamos sąvokos „karas", „kovotojai", „geriečiai", „blogiečiai", „priešas", o greta kalbama apie žmonių paskyrų stebėjimą, raportavimą, blokavimą ir galimas naujas teisines priemones.

„Elfai dar egzistuoja"

Pagal diskusijos dalyvio Dominyko Kubiliaus pasakojimą, visuomeninis judėjimas, iš kurio jis gauna informaciją apie, jo vertinimu, melą ir propagandą, tebeveikia. Jis tiesiogiai prisiminė „elfus" ir nurodė žinantis maždaug 300 žmonių vienijančią jaunimo grupę:

„Yra netgi grupės, ane, mes anksčiau juos vadinom elfais."

Toliau, jo teigimu, šios grupės dalyviai eina į uždaras tiesiogines transliacijas, „apsimeta vatnininkais, įrašinėja, perdavinėja policijai".

Dar svarbesnė buvo kita jo mintis:

„Institucijos turėtų skatinti šitą dalyką ir kažkaip visuomenę uždegti."

D. Kubilius „Ant laužo" sėkmę siejo su tuo, kad visuomenė esanti „įkaitusi", ir kalbėjo apie galimybę šia būsena pasinaudoti informacinėje kovoje.

Po jo pasisakymo diskusijos moderatorė, apibendrindama išsakytas pozicijas, teigė, kad visuomeniniai judėjimai galėtų būti institucijų skatinami ir remiami, o technologijų verslas – įtraukiamas kuriant aktyvesnes kovos priemones.

Šioje vietoje prasideda klausimas, kuris demokratinėje valstybėje negali būti paliktas paraštėse: jeigu valstybė remia neformalius informacinio karo dalyvius, kas nustato jų veiklos ribas ir kas atsako, jeigu jų taikiniu tampa ne botas ar koordinuota užsienio operacija, o realus Lietuvos pilietis dėl savo politinio pasisakymo?

„Geriečių sąrašas" ir „kovotojų rekrutavimas"

Vienas labiausiai dėmesį atkreipiančių fragmentų nuskambėjo vėliau. Diskusijoje pasiūlyta svarstyti galimybę „Facebook" pateikti vadinamuosius „geriečių sąrašus", kuriuose esantys žmonės turėtų tam tikrą apsaugą nuo koordinuoto raportavimo.

„Galbūt mes galime geriečių sąrašus pateikti Facebookui [...] kur tie geriečiai turėtų [...] neliečiamybę tam tikrą."

Toliau diskusijoje nuskambėjo:

„Mes tokiu būdu rekrūtinam kovotojus savo pusėj. Mums reikia kovotojų kare."

Ir dar:

„Mes turim kovot tais pačiais metodais prieš blogiečius, kaip jie kovoja prieš mus."

Čia atsiranda principinis klausimas: kas turi teisę sudaryti „geriečių" sąrašą?

Pagal ES Skaitmeninių paslaugų aktą egzistuoja oficialus „patikimo pranešėjo" mechanizmas. Tačiau tokią privilegijuotą padėtį suteikia ne pats aktyvistas ir ne jo bendraminčių grupė. Lietuvoje statusą suteikia Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT), vertindama subjekto kompetenciją, nepriklausomumą, kruopštumą, tikslumą ir objektyvumą.

Tai esminis skirtumas tarp teisiškai reglamentuotos sistemos ir neformalaus savęs paskelbimo „gerąja puse".

Kai siūloma keisti taisykles

Susitikime kalbėta ir apie dezinformacijos kriminalizavimą. D. Kubiliaus pozicija buvo, kad aiškesnis situacijos įvardijimas „informaciniu karu" galėtų „atrišti rankas" priimti kriminalizavimo įstatymą.

Kitame pasisakyme buvo aptariamas institucijų įgaliojimų plėtimas, kad tam tikrais atvejais, diskusijos dalyvių vertinimu, nereikėtų gaišti laiko kreipiantis į teismą, taip pat skaitmeninės erdvės stebėjimas ir žalingų nuorodų registrai.

Tai buvo diskusija ir siūlymai, o ne automatiškai galiojanti teisė. Tačiau būtent todėl visuomenė turėtų matyti ne tik deklaruojamą tikslą, bet ir siūlomų mechanizmų ribas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis nustato, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, o ši laisvė gali būti ribojama tik įstatymu ir esant būtinybei apsaugoti kitus konstitucinius interesus.

Kitaip tariant, neformali grupė negali vien savo įsitikinimu suteikti piliečiui teisinio „valstybės priešo" statuso.

Net pačiame susitikime įvardyta stigmatizavimo rizika

Svarbu, kad ši problema nebuvo visiškai ignoruota ir pačioje diskusijoje. Laurynas Kasčiūnas, kalbėdamas apie žodžio laisvę ir viešosios erdvės reguliavimą, perspėjo:

„Mes kartais įsijautę į tą aktyvizmą galim [...] stigmatizuoti vieną kitą grupę."

Jis taip pat pripažino, kad tema nėra paprasta ir kad būtina matyti poliarizacijos problemą.

Ši pastaba yra itin svarbi. Nes žmogus, pasivadinęs „elfu", patriotu ar informacinio karo kovotoju, vien dėl to netampa neklystančiu faktų arbitru.

Lygiai taip pat žmogus, kuris kritikuoja NATO politiką, gynybos biudžeto panaudojimą, konkrečią partiją, ministrą, valstybinį sandorį ar žiniasklaidos darbą, vien dėl tokios kritikos automatiškai netampa Rusijos agentu, propagandistu ar valstybės priešu.

O tada atsiranda „vatnikas.com"

2026 m. rugsėjį internete pradėjo veikti profesionaliai sukonstruotas vardinis registras „vatnikas.com". Šiuo metu jame, projekto skelbiama informacija, pateiktos daugiau kaip penkios dešimtys konkrečių žmonių ir organizacijų „bylų". Pats projektas kalba apie „penktąją koloną", „vertybinę išdavystę" ir teigia, kad tam tikri vieši pasisakymai gali žmogui reikšti socialinę reputacijos kainą. Kartu taisyklėse pabrėžiama, kad svetainė nėra teismas ir kad įtraukimas nėra teisinė kaltės ar nelojalumo išvada.

Tai svarbus prieštaravimas: viena vertus, skelbiama, kad žmogus nėra teisiamas; kita vertus, jis įtraukiamas į registrą, kurio pats pavadinimas ir aplinkinė retorika formuoja labai aiškią neigiamą reputacinę asociaciją.

Šiuo metu nėra viešai patvirtintų įrodymų, kad „vatnikas.com" būtų balandžio 17 d. Seime vykusio susitikimo produktas ar kad jį administruotų susitikimo dalyviai. Tokią sąsają konstatuoti būtų nepagrįsta.

Tačiau tai nereiškia, kad visuomenė neturi teisės klausti.

Ką verta išsiaiškinti viešo tyrimo metu?

1. Kas yra tikrasis „vatnikas.com" valdytojas ir asmens duomenų valdytojas, kas finansavo svetainės sukūrimą, techninę infrastruktūrą ir administravimą?
2. Ar yra ryšių su organizacijomis, dalyvaujančiomis valstybės finansuojamuose kovos su dezinformacija projektuose?
3. Kas ir pagal kokią metodiką nusprendžia, kuriam žmogui sukurti „bylą", ir kokia reali apskundimo procedūra?
4. Ar projekto kūrėjai arba medžiagos tiekėjai turi oficialų RRT „patikimo pranešėjo" statusą, ar naudojasi tokių subjektų kanalais?
5. Ar registruojant žmones pagal jų viešas politines pozicijas tinkamai įvertintos BDAR pareigos?

Pastarasis klausimas nėra formalumas. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) pozicija – politinės pažiūros yra specialių kategorijų asmens duomenys, kurių tvarkymui BDAR numato griežtesnes sąlygas.

Ar visa tai neteisėta?

Būtų netikslu taip teigti automatiškai.

Viešas politinės pozicijos kritikavimas, satyra ar net šiurkšti etiketė gali patekti į saviraiškos laisvės ribas. Tačiau situacija keičiasi, kai apie žmogų pateikiami tikrovės neatitinkantys faktiniai teiginiai, žeminantys jo garbę ir orumą. Civilinio kodekso 2.24 straipsnis tokiu atveju numato teisę reikalauti paneigimo ir žalos atlyginimo.

Todėl esminė problema nėra žodis „elfas" ar „vatnikas" pats savaime.

Problema prasideda tada, kai viena visuomenės grupė pati save paskelbia informacinio karo „gerąja puse", pati parenka „bloguosius", o jos vertinimai pradeda lemti kitų žmonių reputaciją, paskyrų matomumą ar galimybę dalyvauti viešoje diskusijoje – be aiškios atsakomybės ir nepriklausomo patikrinimo.

Kas tikrina tikrintojus?

Tai klausimas, į kurį demokratinė valstybė turėtų turėti ne ideologinį, o teisinį ir skaidrų atsakymą.

Svarbiausios citatos

„Yra netgi grupės [...] mes anksčiau juos vadinom elfais."

„Institucijos turėtų skatinti šitą dalyką ir kažkaip visuomenę uždegti."

„Galbūt mes galime geriečių sąrašus pateikti Facebookui [...]"

„Mums reikia kovotojų kare."

„Mes kartais įsijautę į tą aktyvizmą galim [...] stigmatizuoti vieną kitą grupę."

Visos citatos paimtos iš 2026 m. balandžio 17 d. Seime vykusio susitikimo transkripcijos.

Redakcinė pastaba

Straipsnis neteigia, kad „vatnikas.com" sukūrė Ričardas Savukynas, Dominykas Kubilius, Seimo susitikimo dalyviai ar valstybės institucijos. Tokiam teiginiui šiuo metu viešų įrodymų nėra. Dokumentuoti faktai leidžia kelti klausimus apie ankstesnes „elfų" praktikas, institucijų ir aktyvistų bendradarbiavimo modelius, žmonių raportavimą ir vėliau atsiradusio vardinio registro veikimo principus. Atsakymą apie konkrečius organizacinius ryšius gali duoti tik papildomas faktinis tyrimas.