Rietavo ūkininkas: užuot pylęs pieną, jį dalino – ir rado savo pirkėjus

2026 m. rugsėjo 24 d. renginyje Žemaitijoje klausytojams apie savo ūkį pasakojo pienininkas Artūras Jurkus. Jo šeimos ūkis – Rietavo krašte, jame 75 karvės ir keturi darbuotojai. Pranešimas buvo ne apie sėkmės receptą, o apie tai, kaip krizė privertė iš naujo pažiūrėti į savo darbą.

Ūkis iš kartos į kartą

Ūkį 1991 m. įkūrė A. Jurkaus tėvai Augustas Jurkus ir Danutė Jurkienė. Pasak ūkininko, nuo vaikystės daug laiko praleisdavo ūkyje, o iš tėvo perėmė vieną savybę: „man labai patiko viena mano tėčio savybė – niekada jis nepasiduodavo.“

Savarankišką ūkininko kelią jis pradėjo 2014 m. Ilgai, jo žodžiais, ir jis, ir tėvas buvo tik žaliavos gamintojai: karvės, pašarai, pienas, atvažiuoja pienovežis – ir ratas kartojasi.

2023-ųjų krizė: pienas – žmonėms, ne ant žemės

2023 m. pieno supirkimo kainų kritimas, pasak ūkininko, smarkiai palietė mažus ūkius. Jis prisimena laikotarpį, kai sąskaitoje buvo nuliai ir ūkio išlaidas teko dengti iš tėvo pensijos.

Kai kiti ūkininkai protestuodami pylė pieną laukuose, jis nusprendė kitaip: „Mano mintis iškart buvo, kad nenoriu eiti tuo keliu, nes vertinu savo darbą.“ Pasak jo, ranka nekyla atsukti kranelį ir pilti pieną ant žemės, kai žinai, kiek tai kainuoja darbo.

Ūkis paskelbė, kad dalins pieną už auką – po 5 litrus vienam žmogui. „Kad pasiektų mūsų pienas kuo daugiau žmonių“, – aiškino A. Jurkus. Ribą įvedė, nes, jo teigimu, kitur dalinant be ribų atsirado piktnaudžiaujančių.

Prieš pirmąją dalinimo dieną Rietave jis, kaip pasakojo, beveik nemiegojo ir nežinojo, ar kas nors ateis. Atvykęs pamatė laukiančių žmonių būrį. „Pajaučiau, kad kažkodėl vis tiek kažkam esam reikalingi“, – sakė ūkininkas.

Rietave, jo skaičiavimu, pieną dalino apie porą savaičių. Pasak A. Jurkaus, dalį pieno vyresnio amžiaus moterys perdirbdavo į grietinę ir sviestą, pardavinėdavo turguje, o dalis pinigų grįždavo ūkiui kaip auka. Paskui ūkininkai pasuko į Klaipėdą. Pasak kalbėtojo, koordinuoti vietas mieste padėjo Gediminas. Klaipėdoje, jo žodžiais, apie 3 tonos pieno išdalintos per nepilną valandą.

„Pamažu pradėjom atrasti savo kelią prie savo klientų ir sukūrėm savo klientų ratą“, – apibendrino A. Jurkus. Krizės laikotarpį jis vadina lūžio tašku: „pradėjau visai kitaip žiūrėti į ūkininkavimą, nes ūkis yra verslas.“

Nuo turgaus iki perdirbimo – ir kliūtys

Po streiko ūkis pradėjo tvarkyti dokumentus ir prekiauti: pirmadieniais ir penktadieniais – Rietave, trečiadieniais ir šeštadieniais – Klaipėdoje. Tokio tempo, pasak ūkininko, ilgai neatlaikė – teko perdegti. „Iš to perdegimo supratau, kad nėra kur skubėti“, – sakė jis.

Leidimų prekiauti savo produkcija jis, jo teigimu, bijojo be reikalo: „Kai pradėjau domėtis, nuvažiuoti į veterinarinę tarnybą, pasirodo, nėra taip sudėtinga.“ Tačiau perdirbimui plėsti, pasak jo, kliūtis kita – pastato paskirtis: „Pas mane yra žemės ūkio paskirties pastatas. Ir aš noriu (…) pradėti gaminti. Bet aš negaliu.“ Vienam dokumentui sutvarkyti, jo žodžiais, prireikė „vos ne trijų mėnesių“.

Krizės metu ūkis turėjo 38 karves, dabar – 75, o darbuotojų tiek pat, keturi. Šiuo metu, pasak A. Jurkaus, perdirbama apie 200 litrų pieno. Sūrių gamybos jis mokėsi sūrininkystės mokykloje: „pasikeitė ne tik mano sūris, pasikeitė ir mano supratimas apie pieną, gamybą ir kokybę.“ Vėliau atsirado ir jautiena: „jeigu aš galiu parduoti pieno produktus, kodėl aš negaliu parduoti jautienos?“

Kooperacija

Atsakydamas į klausytojų klausimus, ūkininkas sakė, kad „geriausias sprendimas buvo pereiti į kooperatyvą“. Jo teigimu, kooperatyvas jungia apie 600 ūkių, trąšas galima pirkti bendrai ir atidėti mokėjimus, o pelningais metais nariams papildomai išmokama. Klausytojų nuomonės apie kooperatyvus išsiskyrė.

Miestas ir kaimas

Dalinant pieną Klaipėdoje, pasak ūkininko, ateidavo įvairiausių žmonių – teisininkų, medikų, pensininkų. „Miesto žmogui reikia ūkininko, o ūkininkui reikia miesto žmogaus“, – sakė jis.

Todėl ūkyje jis pradėjo rengti edukacijas. Pasak jo, dėl to, kad vaikai nebežino, iš kur atsiranda pienas, kalti patys ūkininkai: „mes patys neįsileidžiam ir neparodom, iš kur tas pienas atsiranda.“

Pabaigoje A. Jurkus kalbėjo apie atsakomybę: „jeigu supranti, kad ūkis yra verslas, tai viską turi pasidaryti pats.“ Valstybės pagalba, jo žodžiais, reikalinga, bet ūkio valdymą susidėlioti turi patys ūkininkai. Ką jis siūlo kitiems? „Kurti produktą, parduoti, kalbėti su žmonėmis ir rodyti savo darbą.“

Atskleidžiame: „Pilietinė žiniasklaida“ yra projekto „Riebus pienas“ viešinimo partneris.

Pilietinė žiniasklaida. Žmonės. Faktai. Atsakomybė.