Nuo „Jorkšyrų elfų“ ir „Ant laužo“ iki VATNIKAS. COM: kas Lietuvoje sprendžia, ką viešai paženklinti?

Viešas žmonių priskyrimas „vatnikams“, „melagiams“, „antivalstybininkams“ ar propagandos skleidėjams Lietuvoje neatsirado vakar. Per daugiau nei dešimtmetį susiformavo ištisa kovos su dezinformacija ekosistema – nuo savanoriškų „elfų“ ir socialinių tinklų paskyrų raportavimo iki viešo „deginimo“ laidų ir šiandien veikiančio anoniminio vardinio registro. Tačiau kartu kyla esminis klausimas: kur baigiasi faktų tikrinimas ir prasideda žmogaus viešas marginalizavimas?

2026 m. Lietuvos viešojoje erdvėje dėmesio sulaukė svetainė „vatnikas. com“, save pristatanti kaip „viešų informacinių grėsmių archyvą“. Svetainėje šiuo metu skelbiamos dešimtys konkrečių žmonių „bylų“, pateikiamos jų nuotraukos, citatos, socialinių tinklų įrašai ir nuorodos į šaltinius.

Pačios svetainės registre nurodomos tokios kategorijos kaip „Kremliaus naratyvai“, „Anti-NATO“, „Anti-ES“, „istorijos iškraipymas“, „dezinformacija“ ir „parama agresijai“. Svetainė skelbia, kad šiuo metu registre yra 53 bylos.

Tačiau jau pats projekto pavadinimas ir pasirinkta žmonių grupavimo forma kelia platesnį klausimą: kas ir pagal kokius kriterijus gali kitam Lietuvos piliečiui viešai priklijuoti „vatniko“ etiketę?

Šis klausimas Lietuvoje nėra naujas.

Nuo „elfų“ ir socialinių tinklų patruliavimo

Po Krymo aneksijos Lietuvos informacinėje erdvėje išryškėjo savanorių, pasivadinusių „elfais“, judėjimas. Jo dalyviai deklaravo kovą su Rusijos propaganda, netikromis paskyromis ir vadinamaisiais interneto „troliais“.

Vienas viešiausių šio judėjimo atstovų – tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, žinomas ir Rokiškio Rabinovičiaus pseudonimu.

Dar 2017 m. „Euronews“ aprašė, kaip R. Savukynas socialiniame tinkle tikrino jo įtarimą sukėlusią paskyrą ir apie ją pranešė „Facebook“. Leidinys tuomet rašė apie tūkstančius Lietuvos savanorių, save vadinusių „elfais“, patruliuojančių socialiniuose tinkluose ir ieškančių netikrų paskyrų bei prorusiškų „trolių“.

2018 m. Lietuvos žiniasklaidoje R. Savukynas jau buvo pristatomas kaip vienas lietuviškų „elfų“ judėjimo kūrėjų. Tais pačiais metais už indėlį kovojant su priešiška propaganda jis buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu.

Tai rodo, kad pilietinis žmonių, paskyrų ir jų skleidžiamos informacijos stebėjimas Lietuvoje turi gerokai ilgesnę istoriją nei dabartinis „vatnikas. com“.

Nuo paskyrų raportavimo – iki viešo žmogaus vertinimo

Pats pranešimas „Facebook“ apie įtartiną paskyrą nėra nei teismo procesas, nei baudžiamoji procedūra. Socialinio tinklo platforma pati sprendžia, ar paskyra pažeidžia jos taisykles, o baudžiamąjį procesą gali pradėti tik tam įgaliojimus turinčios valstybės institucijos.

Tačiau problema tampa sudėtingesnė tada, kai vertinama nebe konkreti paskyra ar konkretus teiginys, bet pats žmogus.

Vienas dalykas yra pasakyti:

„Šis konkretus teiginys neatitinka faktų.“

Visai kas kita – žmogų viešai apibūdinti kaip:

„vatniką“, „melagį“, „antivalstybininką“, „penktąją koloną“ ar kitą neigiamą kategoriją.

Tokiu atveju visuomenė gauna jau ne vien informaciją apie konkretų pasisakymą, bet ir bendrą reputacinį žmogaus vertinimą.

„Ant laužo“ – viešas „melagių deginimo“ formatas

Dar viena šios informacinės kultūros dalis – prodiuserio Dominyko Kubiliaus projektas „Ant laužo“.

Svarbu aiškiai pabrėžti: šiuo metu nėra viešų įrodymų, kad D. Kubilius ar jo projektas būtų susiję su „vatnikas. com“ administravimu.

Tačiau pats laidos formatas vertas dėmesio dėl jo naudojamos viešo ženklinimo retorikos.

„Ant laužo“ kanalas save pristato šūkiu „Čia dega melas“, o viešuose jo įrašų pavadinimuose vartojama formuluotė „melagių ROAST’as“. Pats D. Kubilius savo auditoriją kviečia tapti „melą deginančios“ bendruomenės dalimi.

2026 m. balandį žiniasklaidoje D. Kubilius buvo pristatomas kaip kanalo „Ant laužo“ įkūrėjas, kalbantis apie socialiniuose tinkluose veikiančias botų armijas ir jų poveikį visuomenei.

Humoras, satyra ir politinis „roastas“ savaime yra teisėtos saviraiškos formos. Tačiau platesniame kontekste svarbu klausti: kada kritikuojamas teiginys, o kada jau formuojama neigiama paties žmogaus reputacija?

Šis skirtumas tampa ypač reikšmingas tada, kai panašūs žmonės skirtingose platformose nuolat pateikiami kaip „melagiai“, „propagandistai“, „antivalstybininkai“ ar „vatnikai“.

„Elfai“ ir „Ant laužo“ jau susitinka vienoje erdvėje

Šiandien šios iniciatyvos nebėra visiškai atskiri interneto reiškiniai.

2026 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko renginys „Elfų susitikimas: priešnuodžių dezinformacijai paieška“.

Oficialiame Seimo renginio pristatyme tarp dalyvių buvo įvardyti ir Dominykas Kubilius, ir Ričardas Savukynas, taip pat dezinformacijos tyrėjai, žurnalistai, Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento atstovai, reguliuotojai bei politikai.

Tai yra dokumentuotas faktas.

Tačiau jis neįrodo, kad šie žmonės koordinuoja „vatnikas. com“ veiklą ar kad minėta svetainė yra jų projektas.

Tokio tiesioginio ryšio viešai patvirtinti nepavyko.

Vis dėlto šis renginys parodo, kad savanoriški „elfai“, profesionalūs komunikacijos ekspertai, valstybės institucijų atstovai ir viešai su dezinformacija kovojantys turinio kūrėjai veikia toje pačioje Lietuvos informacinio atsparumo erdvėje.

O tada atsiranda „vatnikas. com“

Dabartinis „vatnikas.com“ žengia dar vieną žingsnį.

Čia jau kuriamas ne vien atskirų neteisingų teiginių archyvas, bet vardinis asmenų registras.

Svetainė pati skelbia:

„Pamatėte išdavystę? Netylėkite.“

Lankytojai kviečiami pateikti konkrečių žmonių socialinių tinklų įrašus, ekrano nuotraukas ir kitą medžiagą, o projekto autoriai sprendžia, ar asmeniui kurti atskirą bylą.

Tuo pačiu viešoje svetainės dalyje nėra aiškiai įvardyta redakcija ar konkretūs žmonės, atsakingi už sprendimą, kas vertas tokios bylos.

Todėl susiformuoja keista situacija: žmonės registre yra įvardyti vardais ir pavardėmis, o juos vertinantys asmenys lieka anonimiški.

Kritika valdžiai savaime nėra propaganda

Būtent čia būtina išlaikyti labai aiškią ribą.

Demokratinėje valstybėje žmogus turi teisę kritikuoti:

• gynybos biudžeto dydį ar jo paskirstymą;
• NATO politiką;
• valstybės institucijų veiklą;
• viešuosius pirkimus;
• konkretaus ministro sprendimus;
• politinių partijų susitarimus;
• žiniasklaidos darbą ar bet kurios valdžios sprendimus.

Tokia kritika savaime neįrodo nei žmogaus ryšių su Rusija, nei sąmoningo Kremliaus propagandos platinimo.

Žinoma, Rusijos dezinformacija ir informacinės operacijos yra realus reiškinys, todėl viešų teiginių tikrinimas yra svarbus.

Tačiau fakto patikrinimas ir žmogaus paženklinimas nėra tas pats dalykas.

Jeigu žmogus paskelbė klaidingą informaciją, galima parodyti, kas jo teiginyje netiesa.

Jeigu teiginys sutampa su Rusijos propagandos naratyvu, galima pateikti šaltinius ir parodyti tą sutapimą.

Tačiau nuo to dar lieka didelis žingsnis iki išvados apie patį žmogų, jo lojalumą valstybei ar jo tariamą veikimą prieš Lietuvą.

„Vatnikas“ nėra teisinis statusas

Žodis „vatnikas“ Lietuvos teisėje nėra teisinė žmogaus kategorija.

Tai politinėje ir interneto kalboje vartojamas neigiamas, dažnai menkinantis apibūdinimas.

Jis nesukuria jokio oficialaus žmogaus statuso.

Žmogaus kaltė dėl nusikalstamos veikos nustatoma ne interneto registre, ne socialinių tinklų grupėje ir ne televizijos ar interneto laidoje.

Tačiau reputacinis tokios etiketės poveikis gali būti labai realus.

Paieškos sistemoje prie žmogaus pavardės atsiradusi „byla“, kurioje jis pateikiamas šalia Kremliaus propagandos, paramos agresijai ar „penktosios kolonos“ retorikos, skaitytojui gali suformuoti labai stiprų įspūdį.

Ir būtent todėl tokį registrą administruojančių žmonių atsakomybės bei skaidrumo klausimas tampa ne mažiau svarbus nei jų deklaruojamas tikslas.

Kas kontroliuoja kontrolierius?

Per daugiau nei dešimtmetį galima matyti tam tikrą chronologiją.

Pirmiausia – savanoriški „elfai“, ieškantys netikrų paskyrų ir propagandos.

Vėliau – organizuotas paskyrų raportavimas socialinėms platformoms.

Toliau – profesionalios dezinformacijos stebėjimo ir analizės iniciatyvos.

Greta jų – viešo „roastinimo“ bei „deginimo“ formatai, kuriuose konkretūs žmonės pateikiami kaip melagiai.

O dabar – anoniminis interneto registras, kuriame konkretiems žmonėms kuriamos vardinės „bylos“.

Tai nereiškia, kad visos šios iniciatyvos yra viena organizacija ar veikia koordinuotai. Viešų įrodymų tokiam teiginiui nėra.

Tačiau jos kelia tą patį principinį klausimą.

Kas nustato ribą tarp kovos su propaganda ir politinio oponento marginalizavimo?

Kas patikrina pačius tikrintojus?

Kas atsako, jeigu žmogus į tokį sąrašą patenka nepagrįstai?

Ir svarbiausia – ar žmogaus reputaciją demokratinėje valstybėje turi lemti argumentų bei faktų vertinimas, ar anoniminės grupės suteikta etiketė?

Kova su propaganda gali būti būtina.

Tačiau demokratinės visuomenės ne mažiau būtina apsauga nuo situacijos, kai kova su dezinformacija pati tampa priemone žmonėms žymėti, marginalizuoti ar nutildyti vien dėl jų nepatogių politinių klausimų.

Todėl „vatnikas. com“ istorija nėra vien klausimas apie vieną interneto svetainę.

Tai klausimas apie tai, kaip Lietuvoje per pastarąjį dešimtmetį keitėsi informacinės kovos metodai – ir kur turėtų būti jų ribos.

Redakcinė pastaba: šiame straipsnyje nėra teigiama, kad Ričardas Savukynas, Dominykas Kubilius, „Jorkšyrų elfai“, valstybės institucijos ar kitos minimos iniciatyvos administruoja „vatnikas. com“. Viešai patvirtintų duomenų apie tokius organizacinius ryšius nėra. Straipsnyje nagrinėjama chronologinė Lietuvos kovos su dezinformacija ir viešo asmenų ženklinimo praktikų raida.