Tautos išdavystė už 400 mln Eurų

Kai valdžios atstovai ima aiškinti, kad nauji mokesčiai yra „socialiai teisingi“ ir „skatins ekonomiką“, visuomet verta atidžiau įsiklausyti, kas slepiasi tarp eilučių. Finansų ministras Rimantas Šadžius ir Seimo narė Birutė Vėsaitė atvirai pripažįsta — nekilnojamojo turto mokestis įvedamas tam, kad būtų surinkta papildomai 400 milijonų eurų į valstybės iždą. Tikslas – ne kažkoks mistinis „socialinis teisingumas“, o paprasčiausiai: daugiau pinigų valdžiai.

Iš esmės — pinigų paėmimas iš sukurtos kartos

Lietuvoje didelė dalis nuosavybės, kuria šiandien valdžia nori apmokestinti, buvo sukurta Tarybų Sąjungos laikais — tai butai, žemės sklypai, kolektyvinių sodų nameliai, kuriuos žmonės įsigijo, statė ir tvarkė savo rankomis be valstybės pagalbos. Dabar Birutė Vėsaitė, kuri, priminsime, niekada pati šio turto nekūrė, staiga traktuoja šį turtą kaip savo ir valdžios nuosavybę, kurią galima „protingai apmokestinti“.

Tai ciniškas požiūris, kai valdžia jaučiasi turinti teisę pasipelnyti iš kitų žmonių gyvenimo darbo vaisių. Tai tas pats, kas ateiti į žmogaus namus, kuriuos jis pats pasistatė, ir pradėti reikalauti mokesčių už „teisę juose gyventi“.

Iš esmės – ekonominė prievarta

Finansų ministras atvirai įvardija tikrąjį šio mokesčio tikslą: „priversti žmogų antrą kartą pagalvoti, ar jam verta turėti tą turtą“. Kitaip tariant — žmonėms daromas ekonominis spaudimas atsisakyti savo turto, jei šis neša menką ar jokias pajamas, o galbūt yra skirtas ateities kartoms, vaikams ar anūkams.

Tai klasikinė ekonominio šantažo forma: jei nenori mokėti papildomų mokesčių — parduok, atiduok, arba paversk savo turtą pajamų šaltiniu. Tai grubus kišimasis į asmeninius pasirinkimus ir nuosavybės valdymą.

Iš esmės – valdžios godumas

Ministras džiaugiasi, kad toks apmokestinimas leis „atšildyti“ 400 milijonų eurų valstybės rezervo fondo lėšų. Kitaip sakant, ši reforma yra ne kas kita, kaip papildomas pinigų surinkimo mechanizmas — tiek gynybai, tiek viskam kitam, ką nuspręs valdžia. Tai daroma žmonių sąskaita, kurių dauguma tą turtą sukūrė ir prižiūri dešimtmečiais.

Vėsaitės veidmainystė

Šiame kontekste ypač ciniškai atrodo Birutės Vėsaitės žodžiai ir ankstesni veiksmai. Prieš keletą metų ji viešai ragino Lietuvą priimti pabėgėlius, kvietė visus būti atviresniais ir solidarizuotis su migrantais. Tačiau pati — nei vieno pabėgėlio nepriėmė į savo būstą.

Dabar ta pati politikė su moraliniu pamokslu aiškina tautai, kaip ir kiek jie turi mokėti mokesčių už nuosavybę, kuri dažnu atveju buvo sukurta jų pačių ar jų tėvų pastangomis. Kalbėti apie „socialinį teisingumą“, kai pati elgiesi priešingai — yra gryniausia politinė veidmainystė.

Išvada:

Tai yra tautos apiplėšimas už 400 mln. eurų.
Valdžia prievartauja žmones mokėti už jų pačių sukurtą nuosavybę, manipuliuoja gynybos fondais, o politikai kaip Vėsaitė bando visa tai pridengti socialinio teisingumo lozungais, nors patys neturi nei moralinės, nei praktinės atsakomybės už savo ankstesnius pažadus.